Literatūra
Pasakos
Pasakos priklauso epinei arba prozinei kūrybai. Skiriami šie lietuvių tautosakos epiniai žanrai:
PASAKOS (apie gyvūnus, stebuklinės, pasakos-legendos, parabolės, novelinės,
apie kvailą velnią, buitinės, melų, formulinės, pasakos begalo)
SAKMĖS (etimologinės, mitologinės, padavimai)
PASAKĖČIOS
PASAKOJIMAI
ANEKDOTAI
ORACIJOS
Pagrindinis epinio poliaus tekstas – mitologinis ir herojinis epas. Mitologiname epe, kuris savo kilme ankstesnis už herojinį, veikia dievai ir kultūriniai herojai ar herojus, prisidedantys prie pasaulio ar atskirų jo objektų sukūrimo, išmokantys žmones įvairių darbų – dirbti žemę, išgauti ugnį ir pan. O herojiniame epe mitologinės funkcijos perkeliamos istoriniams asmenims, čia veikia tautos didvyriai, karžygiai, karaliai. Lietuviško epo, deja, neturime – šis stygius kartais įvardijamas „didžiąja lietuvių tautos širdgėla“ (Viktorija Daujotytė); tikro, autentiško liaudies epo neturi ne vien lietuviai, bet ir latviai, lenkai, čekai, vengrai. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad lietuviškasis ar baltiškasis epas tiesiog neišliko, nepasiekė mūsų, išnyko kartu su jo saugotojais – žyniais ir vaidilomis. Epas, gyvavęs kaip žodinė, sakytinė tradicija, jau turėjo ir autorių. Pasak tyrinėtojų, pirmieji epiniai tekstai – tai pati archajiškiausia „asmeninio“ pasakojimo forma. Tokie tekstai būdavo rečituojami ar giedami, išdainuojami; tam, kad būtų sukurtas ar iš kartos į kartą perduotas mitologinis ar herojinis epas, reikėjo dainių – profesionalų. Manoma, kad lietuvių tradicijoje kaip tik ši atminties gija yra nutrūkusi.
„Už kiekvieno epinio teksto stovi mitas, stovi pasaka“, – skelbė išeivijoje lietuvių pasakas tyrinėjęs Vytautas Bagdanavičius. Mitas grindžia epą, o epo herojus ilgainiui keičia pasakų herojai. Lietuvių tautosakoje, iš tiesų, gausiausias sakmių ir pasakų aruodas. Pasakas nuo sakmių skiria jų ryšys su tikrove – ar pasitikima pasakotoju, ar tikima pasakojamais įvykiais. Sakmėje pranešama apie nutikimą, įvykį, kuris yra įvykęs kaimo žmogui artimoje ir atpažįstamoje aplinkoje. O pasaka grindžiama stebuklo logika, joje tikrovė neatpažįstamai perdirbta, tačiau jos nepaprastumas nieko nestebina. Pasakos įvykių grandinė visada sudėliota tam tikra tvarka, pagal klausytojo numanomą logiką, kurios pažeidimas priverčia suklusti.
Lietuviškos pasakos pradėtos rinkti XIX a. pimoje pusėje; pirmąją lietuvių pasakų rinktinę Simono Daukanto sudarė 1835 m., deja, ji buvo paskelbta tik po šimtmečio. Pasakas užrašinėjo nemažai XIX a. šviesuolių, minėtini Mato Slančiausko, Mečislovo Davainio-Silvestraičio užrašytų pasakų rinkiniai, nepralenkiamas lietuvių pasakininkas – Jonas Basanavičiaus, kurio iniciatyva XIX–XX amžių sandūroje išleistos net 7 lietuviškų pasakų knygos (pirmiausiai Amerikoje, po to ir Lietuvoje).
Pasakos, skirtingai nei nacionaliniai epai, yra tarptautinis reiškinys. Vis dėlto galime svarstyti, kas jose yra savita, kuo lietuviškos pasakos skiriasi nuo jų tarptautinių atitikmenų.
Ilgą laiką tyrinėtojų dėmesio centre buvo stebuklinė pasaka, jos ištakos, prasmė, struktūra, herojus. O vienas iš dažniausiai keliamų klausimų – pasakos ryšys su mitu. Vieni autoriai mano, jog pasakos – tai desakralizuoti, supaprastėję, degradavę mitai. Vadinasi, stebuklinės pasakos gali būti aiškinamos kaip prasmę praradę mitai, kuriuose išnykę antropomorfinių personažų asmenvardžiai, o jų mitines funkcijas pakeitė magiški objektai ir nepaprasti padarai. Tokiose pasakose mėginama atrasti informacijos apie senuosius lietuvių dievus, ar dieviškus personažus, jų tarpusavio santykius, mitinius pradžios įvykius. Pavyzdžiui, mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas iš pasakos „Saulė ir vėjų motina“ pabandė rekonstruoti dievaitės Aušrinės mitą, o pasakose apie bebaimį arba baimės ieškantį jaunuolį atpažino veikiantį kultūrinį herojų, kurį susiejo su dievu Perkūnu. Tyrinėtojai siūlo pasakose ieškoti mito pėdsakų tuomet, kai jų struktūra nesutampa su tyrinėtojų nustatytu, aptartu kanoniniu stebuklinės pasakos modeliu.
Tačiau kiti autoriai abejoja pasakos ir mito sąsajomis. Pasak bene žymiausios lietuvių pasakojamosios tautosakos tyrinėtojos Bronės Kerbelytės, ieškant pasakoje slypinčios mitinės informacijos, kalbama nebe apie mus pasiekusias pasakas, bet apie informaciją, glūdinčią už jų tekstų. Tyrinėtojos manymu, daugiau dėmesio dera skirti pasakų turiniui, pasikartojančioms, iš teksto į tekstą perkeliamoms situacijoms, pasakų personažų tarpusavio santykiams, jų poelgiams, nes pastovių, stabilių elementų, sudėtingų siužetų kartojimasis net ne vienos tautos, o daugelio tautų kūryboje leidžia manyti, jog pasakų fantastiniais vaizdais atskleidžiama labai svarbi tiesa, kad pasakose reiškiamos universalios bendražmogiškos idėjos. Kitais žodžiais sakant, pasakose paliudijamas „dvasinis žmonijos vienumas“. Pasakose svarbus herojų elgesio taisyklių išmanymas, o jų patarimuose, draudimuose, įspėjimuose slypi svarbios žinios apie svetimuosius ir kaip nuo jų apsisaugoti, taip pat raginimas paisyti vyresniųjų patirties, nors kaip tik pasakų veikėjas jos dažniausiai ir nepaiso.
Jau minėtas pasakų tyrinėtojas Vytautas Bagdanavičiaus kalbėjo ne apie tai, kas pasakas sieja, o apie tai, kas panašias pasakas skiria. Tos pačios pasakos keliauja iš vienos tautos į kitą, nepaisydamos kalbinių ribų, bet kiekviename krašte jos prisitaiko prie esamų kultūrinių tradicijų. Tokiu būdu skirtinguose vienos pasakos variantuose gali atsispindėti skirtingų kultūrų, skirtingų religijų, skirtingų pasaulėžiūrų pėdsakai.
Kas savita lietuvių pasakose svarstė ir tautosakininkas Donatas Sauka, žvelgęs į lietuviškas pasakas visų pirma kaip į grožinius tekstus, paklūstančius pasakotojo vaizduotei. Jo manymu, lietuvių pasakų savitumas atsiskleidžia nesudėtingose pasakaitėse, kurių pagrindinė herojė yra moteris. Dažniausiai pasakos centre būna vyras, o pasikeitus herojui – keičiasi ir pasakos problematika. Pvz., pasaulyje plačiai žinoma pasaka apie Pelenę turi ir atitikmenų su vyriškuoju herojumi – kvailučiu pelenium. Vis dėlto Pelenės situacija smarkiai skiriasi nuo to trečiojo brolio, kuris galų gale laimi karalaitę ant stiklo kalno. Pelenė pasakoje iš esmės neatlieka jokių žygdarbių, pasilieka tarp savo namų sienų iki pat laimingos atomazgos – tokia ištikimybė namų erdvei ir būdinga moteriškosioms pasakoms. Lietuvių pasakos, išsitenkančios moteriškame pasaulyje, dera viena prie kitos : „Broliukas ir sesutė“ (apie avinuku paverstą berniuką), „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Devyniabrolė“, „Devyngalvis“, prie jų šliejasi ir pasakos apie našlaitę ir pamotę. Šiose pasakose pasakojama apie vienas kitam padedančius brolius ir seseris, o antgamtinė priešiška jėga būna ragana (ji dažnai yra ir pamotė) arba slibinas. Šių pasakų pabaigos laimė taip pat kitokia – ne pasakiškai begalinė, bet dažniausiai pasitenkinama teisybės atstatymu (sesuo, vaduojanti savo brolį ar brolius, nepelno karalystės, tiesiog tuos brolius susugrąžina). Moteriškose pasakose akivaizdus moralinis jų herojų pranašumas, teigia Donatas Sauka, jose kovojama su realiomis gyvenimo blogybėmis (motina/pamotė), svarbus socialinės teisybės atstatymo poreikis, kaip savaiminė vertybė teigiami gražūs, žmogiški santykiai: „čia puoselėjamos širdies vertybės pakeičia tikrą stebuklo grožį“. Paminėtina, kad moterų ir vaikų pasakoms būdingi dainuojamieji intarpai. Prie šių pasakų šliejasi ir viena geriausiai mums žinomų, bei daugiausia tyrinėtojų dėmesio pelniusi pasaka „Eglė žalčių karalienė“.
Kaip šiuolaikiniai folkloro tyrinėtojai nusako kitų lietuvių tautosakos žanrų ypatumus?
PASAKĖČIOS – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai arba augalai.
PASAKOJIMAI – tai tikroviški tautosakiniai proziniai tekstai. Biografiniai, istoriniai, humoristiniai pasakojimai apie nepaprastus, įsimintinus praeities įvykius, pasakojami ir kartojami dažniausiai nedidelėje (šeimos, kaimo) bendruomenėje . Šiais dažniausiai asmeninę žmogaus patirtį liudijančiai tekstais perteikiama ir tradicinė išmintis, paveldėtos vertybės. ANEKDOTAI – glaustas prozos kūrinys su komiška pabaiga.
ORACIJOS – tai iškilmingos prakalbos, sakomos dažniausiai per šeimos, kalendorines šventes, iš kasdienės kalbos išsiskiriančios pakiliu stiliumi, retorinėmis figūromis, turinčios ir prozinės, ir poetinės kalbos ypatybių.
Saulė Matulevičienė
